Lietuvos saviveiklinis kinas 1958-1970

PIRMIEJI ŽINGSNIAI

Daug džiaugsmo ir rūpesčių sukelia pirmieji vaiko žingsniai. Nemažai jų buvo ir 1958 metais, kada į darnų respublikos meninės saviveiklos atstovų būrį įsispraudė vos iš lopšio išlipęs dešimtosios mūzos kūdikis – saviveiklinis kinas. Auklės vaidmuo teko besikuriančiai LTSR Kinematografijos darbuotojų sąjungai.

Didesnių ar mažesnių kino mėgėjų kolektyvų jau buvo ne tik stambiose įmonėse bei gamyklose, bet netgi rajoniniuose centruose ir atskirose mokyklose. Mėgėjiška kamera dūzgė Kauno Politechnikos institute, Panevėžio dramos teatre, Vilniaus Vitenbergo fabrike, Dailės institute, Kauno medicinos institute, klaipėdiečių, tauragiečių, šiauliečių rankose. Tačiau greit paaiškėjo, kad kino mėgėjų sąjūdžio entuziastai dirba kaip išmano. Jie neturėjo nei glaudesnių tarpusavio kontaktų, nei galimybių pasiginčyti rūpimais klausimais, nei kur savo darbų parodyti platesnei publikai. Reikėjo juos suburti, suteikti kūrybinę pagalbą. Štai ir kilo tada mintis sukviesti pirmąjį Lietuvos kino mėgėjų pasitarimą, kuris įvyko Vilniuje 1958 metų spalio mėn. 14 d. Rašytojų sąjungos rūmuose. Taip buvo žengtas pirmasis žingsnis, organizuojant kino mėgėjų sąjūdį. Šią dieną ir laikome mūsų respublikos saviveiklinio kino masinės veiklos pradžia.

Po mėnesio džiaugėmės ir pirmuoju derliumi – į pirmąją respublikinę apžiūrą suvežė savo juostas visi, kas turėjo ką parodyti. Šiam kūrybiniam disputui buvo pateikta 10 mėgėjiškų filmų.

Visus maloniai nustebino Dailės instituto studento J. Ruzgo režisuota ir nufilmuota dvidešimties minučių komedija „Kartą pavasarį“. Tai buvo linksmas pasakojimas apie studentiškų dienų romantiką, kurią grakščiai rėmino Vilniaus senamiesčio bokštai ir giedras pavasario dangus, lydėjo skambios pačių sukurtos ir įdainuotos melodijos. Filmo „Kartą pavasarį“ autoriui ne kartą plojo ne tik Vilniaus studentai, bet ir pasaulio jaunimo festivalio Maskvoje dalyviai.

Dokumentinius ir kronikinius kino filmus parodė Kauno medicinos, Kauno politechnikos, Šiaulių pedagoginio instituto, Vilniaus Vitenbergo fabriko ir kiti kino mėgėjai.

Būriu, būriu, būriu!

Nors pirmosios respublikinės mėgėjiškų kino filmų apžiūros derlius nebuvo gausus, tačiau jos poveikis buvo jaučiamas ilgai: mezgėsi naujos pažintys, brendo kūrybiniai sumanymai, augo techninis lygis. Tartum grybai po lietaus ėmė kilti nauji kino mėgėjai, kolektyvai. Ypač aktyvus buvo jaunimas. Kuriasi būrelis Vilniaus, Panevėžio, Tauragės ir kitose vidurinėse mokyklose. Įsibėgėja respublikinės jaunųjų technikų stoties filmuotojai. Pirmą kroniką baigia Universiteto studentai. Vilniaus Profsąjungų kultūros rūmų kino entuziastai bando jėgas vaidybiniame žanre. Vis dažniau filmavimo aparatą galima pamatyti pavienių kino mėgėjų rankose.

Gražią iniciatyvą parodė Vilniaus kino mėgėjai. Tikslu sudaryti sąlygas savo filmų peržiūroms ir aptarimams, susitikti su kino meno meistrais, pasiginčyti kūrybiniuose disputuose, remiami miesto visuomeninių organizacijų, jie 1959 metų pabaigoje susibūrė į klubą (pirmininkas A. Mačiulis).

Ne šventieji puodus lipdo

Visi respublikos kino mėgėjai nekantriai laukė 1960 metų pavasario – kovo mėnesį Vilniuje turėjo įvykti antroji mėgėjiškų filmų apžiūra. Net dvidešimt trimis adresais iškeliavo kvietimai. Į apžiūrą suvažiavo 65 dalyviai. Be pavienių mėgėjų, savo kūrinius pateikė trylika saviveiklinių kino studijų. Įvairių buvo filmų – ir vykusių, ir mažiau nusisekusių, tačiau labiausiai šiame susibūrime įsiminė tas dalykiškas, nuoširdus ir atviras darbų bei problemų aptarimas. O kalbėti buvo apie ką.

Dar prieš porą metų, esant labai žemam mėgėjiškų darbų techniniam lygiui, kuris dažnai niekais paversdavo gražiausius pirmųjų kino entuziastų užmanymus, atrodė, kad mėgėjas niekados neįstengs priartėti prie kino meno Olimpo aukštumų. Tačiau pakilus techniniam lygiui, mėgėjiško kino reginys nuo kambario sienos persikėlė greit į klubo sales ar net į televizoriaus ekraną. Visi pamatė, kad ne šventieji puodus lipdo. Apie kino mėgėjus, dažnai vos paėmusius kamerą į rankas, pradėjo rašyti visi laikraščiai ir žurnalai. Tačiau kino saviveiklinis sąjūdis smarkiai plėtėsi tik kiekybiškai – meninis – idėjinis lygis kilo lėtai. Tuo tarpu daugelis autorių į savo kūrinius žiūrėjo kaip pelėda į savo vaikus. Atėjo metas rimtam pokalbiui: nuo pagyrimų, kad aplamai esi kino mėgėjas, reikėjo pereiti prie kritiškos darbų analizės.

Taigi, šiame susibūrime „pamaišyti skruzdėlyną“ ryžosi Lietuvos kino studijos operatorius Jonas Gricius. Tebūnie leista pacituoti kai kurias jo mintis, užfiksuotas šio kūrybinio disputo protokoluose.

„…Aš žinau, kad mėgėjai dirba sunkiomis sąlygomis. Tačiau tai ne argumentas daryti nuolaidas, kalbant apie darbų kokybę. Tuo labiau, kad grubių kompozicijos ir ekspozicijos klaidų galima buvo išvengti, jeigu šiems momentams būtumėte skyrę daugiau dėmesio.

Kalbant apie atskirus darbus, reikia pasakyti, kad juose glūdi daug gerų norų ir ketinimų. Bet norus reikia įgyvendinti. Ir įgyvendinti gerai, laikantis kino meno gramatikos bei sintaksės taisyklių.

Pradėkime nuo jauniausiųjų autorių – nuo Vilniaus respublikinės jaunųjų technikų stoties filmo „Pirmieji žingsniai“. Kaip ir yra, jame daug žingsnių – daug įvairiausių siužetų iš jaunųjų technikų stoties gyvenimo, tačiau filmo negali išgelbėti vien taiklios detalės ir įdomūs titrai, jeigu patys siužetai neturi užbaigtos, aiškios minties.

Panaši nesėkmė ištiko ir kino mėgėją Klaipėdietį I. Važnovą, kurio filmas „Mūsų gyvenimo dienos“ autoriaus prestižą gelbsti vien gera spalvų kokybė. Tuo tarpu jo kita juosta- „Merginos grįžta namo“  – alsuoja laiko dvasia, joje matome pirmųjų pokario metų džiaugsmingas žmonių nuotaikas ir tarpusavio santykius.

„KPI FILM“ parodytas „Studijų dienos“ Nr.7 ne kartą blyksteli tikrai meniška išmone ir geru skoniu. Kadrai įdomūs ir gerai nufilmuoti. Bet tiktai kadrai. Ir čia minties nėra. O iš studentų mes turime teisę reikalauti žymiai daugiau.

KMI komedija „Čarlis pas medikus“ nuteikia išties linksmai. Bet turiu pareikšti rimtas pretenzijas. Nejaugi nebuvo rimtų problemų, kurias būtų verta pagvildenti. Juk Čaplino filmai kaip tik apie tai ir kalba.

Ką galima pasakyti apie dailės instituto filmą „Liaudies skulptūros“? Kol kas tai tik juodraštis, tik medžiaga, iš kurios reikia ir galima sumontuoti įdomų kūrinį.

Čia parodytuose filmuose yra gerų momentų ir puikių atradimų, tačiau kaip tyčia aš akcentavau neigiamas puses, nes labai gerbiu kino mėgėjus, jų triūsą ir noriu, kad ateityje jūsų darbai suskambėtų pilnu balsu ir būtų labai svarūs, profesionalūs… “

Daug kas su pasakytomis pastabomis nesutiko, prieštaravo ir ginčijosi, tačiau visiems tapo aišku viena: ne šventieji puodus lipdo, bet meistrai.

Veni, vidi, vici

Daug keblumų kino mėgėjams sudarydavo (ir sudaro) finansiniai sunkumai. 1961 metai mūsų respublikos mažojo ekrano entuziastams atnešė ir kai kurių naujovių. Štai ką išgirdo trečiosios respublikinės apžiūros aptarimo dalyviai iš Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamyklos SKB inžinieriaus J. Kamičaičių lūpų:

„…Kuriant filmą, sunkumų daug. Ypač techninių. Čia jūs matėte mūsų darbą „Skaičiavimo mašinos“. Jis mums kainavo vos 10-12 rublių. Pigiai, tiesa? O tai todėl, kad mes perėjome prie 8 mm juostos. Patys lengvai išryškinome, patys sumontavome. Mes įsitikinome, kad 8 mm juosta puikiai tinka mėgėjiškam darbui.“

Tuo įsitikino ne tik inžinieriai J. Kamičaitis, S. Janušonis ir J. Gedminas – filmo „Skaičiavimo mašinos“ autoriai, bet ir konkurso žiuri komisija, paskyrusi šiam filmui pirmąją premiją.

Tai pirmą kartą buvo įrodyta, kad ne juostos formatas lemia filmo kokybę ir sėkmę. Taip į mūsų mėgėjiško sąjūdžio arsenalą įžengė ir greit įsitvirtino 8 mm siaurukas.

Antrosios premijos buvo paskirtos KPI juostai „Paseksiu pasaką“ (scenaristas – režisierius S. Strauskas, operatoriai J. Miniotas, S. Steponavičius, R. Griškevičius) ir žurnalisto M. Liubeckio filmui „Senegalas“. Trečioje apžiūroje trečioji premija atiteko Vilniaus telemazgu gamyklos kronikiniam filmui „Atmink“ (režisierius B. Kisielius).

Mokytis, mokytis, mokytis

Vos paėmus kino kamerą į rankas, iš karto kyla daugybė klausimų: nuo ko prasideda filmas, kokios yra montažo taisyklės, ar būtina turėti scenarijų, kaip komponuoti kadrą ir t.t. Dešimtys ir šimtai klaustukų. Į šituos ir į daugybę kitų klausimų 1962 metais kino mėgėjai pradėjo gauti atsakymus, sėdėdami namuose, prie televizoriaus ekranų. Mat, vyr. redaktoriaus Pauliaus Pukio iniciatyva, mūsų televizija reguliariai kas mėnesį maloniai suteikė savo žydruosius ekranus mažojo kino entuziastams. Laidose lektorių mintis lydėjo ir iliustravo tiek pačių mėgėjų, tiek ir profesionalų filmuoti kadrai. Tai buvo puiki mokykla daugeliui ne tik pradedančiųjų, bet it šiokią tokią patirtį turinčių kino entuziastų. Šiais metais buvo išbandyta ir gerai įvertinta ir kita mokymosi forma – respublikinis kino mėgėjų seminaras. Čia, vadovaujant Lietuvos kino studijos režisieriui V. Mikalauskui ir centrinės dokumentinių kinų studijos vyr. redaktorei N. Ruso, buvo peržiūrėta ir aptarta visa eilė naujų mėgėjiškų kino filmų. Šio seminaro metu daugelis dalyvių pirmą kartą pamatė geriausius Sąjungos kino mėgėjų darbus, iš kurių buvo galima daug ko pasimokyti.

1962 metų respublikinė apžiūra kartu buvo atranka į II Visasąjunginį kinų mėgėjų konkursą. Garbė atstovauti mūsų respublikai Maskvoje atiteko kino filmams „Dotnuva“ (Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institutas), „Liaudis ir armija vieningi“ (Vilniaus karininkų namai), „Bibliotekų ekranas“ (Respublikinė biblioteka, Kaunas), „Darbščiosios rankos“ (Pasvalio pramkombinatas), „Trise valtimi“ (vilniečiai L. ir J. Miškiniai), „Senegalas“ ir „Pakėlęs galvą toli mato“ (abu vilniečio žurnalisto M. Liubeckio), o taip pat Telemazgu gamyklos filmas – plakatas „Atsimink“.

Pirmą kartą pristatę į tokį platų forumą savo darbus, mes susilaukėme jame neblogo įvertinimo. M. Liubeckio filmai „Senegalas“ ir „Pakėlęs galvą toli mato“ gavo geriausio turistinio filmo premiją, o Vilniaus Telemazgų gamyklos „Atmink“ ir respublikinės bibliotekos periodinis žurnalas „Bibliotekų ekranas“ (operatorius A. Junganas) buvo apdovanoti diplomais. Šiltai buvo sutikti ir J. Adamkevičiaus darbas apie Pasvalio pramkombinato veiklą. Beje, J. Adamkevičius buvo pirmasis, kuris įrodė, kad ir rajone kino mėgėjai gali kūrybiškai dirbti. Jo filmas „Darbščiosios rankos“ respublikinėje apžiūroje konkuravo su stambių miestų studijų darbais.

Trys staigmenos

Kai 1963 metų rudens darganos aptemdė langus, penktos mėgėjiškų filmų apžiūros salės ekrane sužibo užrašas „TE VISAD ŠVIEČIA SAULĖ“, tokio pavadinimo filmą pristatė Kėdainių Kultūros namų studija „Mėgėjas“. Gydytojo V. Laumakio ir inžinieriaus A. Morėno bendras darbas tapo sensacija – niekas nesitikėjo, kad pirmą kartą atvykę į apžiūrą mėgėjai iš rajono galėtų parodyti ką nors stebinančio. Tačiau taip atsitiko. Jų filmas laimėjo pirmąją premiją – pirmą kūrybinį atpildą autoriams. (Vėliau ši juosta pelnė ir visasąjunginį, ir tarptautinį apdovanojimą mėgėjiškų kino filmų festivaliuose).

Antra šio konkurso staigmena buvo individualių kino mėgėjų sėkmingas pasirodymas. Daugelis jų darbų gavo ne tik respublikines premijas, bet ir kelialapius į Visasąjunginį televizijos konkursą. Tai V. Bražo „Suvenyras“, V. Macijausko turistinės – sportinės apybraižos, A. Šteino „Padebesių kelias“, H. Šimkaus „Operacinėje“, V. Juodakio „Gamta ir žmogus“, A. Šulmano „Kibernetika ir visuomenė“. Pastarieji du darbai buvo apdovanoti ir visasąjunginėmis premijomis. Trečia naujiena buvo mėgėjiškos studijos „Banga“ filmas „Žemė“ (režisieriai Č. Norvaiša ir R. Kauza, operatorius A. Abromaitis). Tai išties profesionali dramatiškos V. Rimkevičiaus novelės „Gyvi“ ekranizacija. Šis filmas kartu su kitais „Bangos“ darbais – nuotaikinga komedija „6N14P“ (autorius J. Sakalauskas) ir „Už gamybos pažangą“ (autorius R. Kauza) – parodė, kad mūsų kino meno veteranas Steponas Uzdonas sugebėjo suburti ir išugdyti stiprų ir brandų kino mėgėjų kolektyvą Kaune.

Naujas žanras

Plačios, siauros, įgarsintos ir neįgarsintos juostos… Kiekvienai apžiūrai jų buvo pateikiama vis daugiau ir daugiau. Vertinimo komisijai iškilo problema, kaip vertinti, kaip sugrupuoti filmus. Buvo nutarta konkursinius darbus vertinti atskirai pagal žanrus. Su dideliu malonumu komisija pažymėjo naują žanrą, kuris, deja, iki šiol nebūdingas net ir profesionaliam lietuviškam kinematografui. Tai buvo multiplikacija. Lietuvių liaudies pasakos motyvais nupieštą filmą „Vilkas ir siuvėjas“ pateikė Kauno „Bangos“ radijo gamyklos graverio Zenono Tarakevičiaus studija. Šis pirmasis lietuviškas multiplikacinis filmas buvo penkių metų darbo rezultatas. Vien piešinių teko padaryti apie 5 tūkstančius, neskaitant kitų sunkumų, žengiant pirmuosius žingsnius nepramintu taku. „Bangiečiai“ šiai apžiūrai pateikė ir kitą įspūdingą filmą – novelę „Mokytojau, neikit!“ (režisierius Č. Norvaiša, operatorius A. Abromaitis), kurioje atskleidžiama pokario metų klasių kova. Už šias juostas „Bangai“ atiteko svarbiausia 1964 metų premija meninių filmų grupėje.

Vilniaus „Aušros“ klubo kino saviveiklininkai atkreipė dėmesį originaliu vaizdiniu sprendimu savo satyriniame filme „BF-4“ (režisierius J. Donenko, operatorius A. Streleckis). Čia jie maksimaliai išnaudojo detalės galimybes. Visame filme nematome nė vieno veido, tik kojas ir rankas, ir vis dėlto regime ryškiai atskleistą kiekvieno veikėjo charakterį.

Ypač stipri ir įspūdinga 1964 metais susidarė mėgėjiškų dokumentinių ir mokslo populiarinimo filmų grupė. Jų tarpe pirmoji vieta atiteko Dotnuvos kino mėgėjams už darbą „Naujovė gimė Dotnuvoje“ (režisierius-operatorius V. Paliulis, scenarijus P. Vasinauskas ir A. Milašausko). Šiuo filmu mėgėjai kibo į svarbias žemės ūkio problemas, kuriuos sudomino ne vieną specialistą.

Brandžius darbus pateikė ir „KPI-FILM“ studija. Tai filmai apie profesorių Puodžiukyną – „Nuo „daraktoriaus“ iki akademiko“ ir apie instituto mokslinius darbus „Institutas- liaudies ūkiui“. Abiejų filmų autoriais E. Martinaitis ir J. Miniotas.

Su minėtais dviem grupėje sėkmingai konkuravo Kauno Medicinos instituto mokomasis filmas „Įgimtų defektų gydymas“. Autorius V. Jakelevičius.

Labai gražiai nuskambėjo apžiūroje dailininko A. Stoškaus 8 mm spalvotas filmas „Mano miestas“. Jam atiteko pirmoji vieta vaizdinių – turistinių filmų grupėje.

Jubiliejinės premjeros

Kaip ir visose mūsų gyvenimo srityse, taip ir kino mėgėjams jubiliejiniai Tarybų Lietuvos metai buvo derlingi ir turtingi įvykių.

Daugelyje įmonių bei įstaigų ėmė burtis nauji kolektyvai. Pavyzdžiui, Panevėžyje iškart trijose gamyklose gimė trys stambios studijos. Kino mėgėjų veikla labai sėkmingai plėtojosi vis naujose respublikos miestuose, vis naujose įmonėse. Neatsitiktinai į VII respublikinę apžiūrą buvo pakviesti 61 kolektyvas ir pavieniai autoriai. Apžiūra, kaip ir kasmet, vyko rudenį. Tačiau ir per visus metus netrūko reikšmingų kino saviveiklininkams įvykių.

Jubiliejiniais metais pirmą kartą buvo surengtas šeimyninis kino filmų festivalis. Pirmuoju laureatu tapo Vilnietis A. Šteinius, parodęs 8 mm filmą „1:0 mūsų naudais“. Nors festivalis buvo surengtas tik Vilniaus miesto mastu, tačiau greitai išpopuliarėjo visoje respublikoje, tapo tradiciniu.

Šis įdomus renginys nebuvo vienintele premjera jubiliejiniais Tarybų Lietuvos metais. Šiais metais startavo (vėliau irgi tapęs tradiciniu) pirmasis moksleivių mėgėjiškų filmų konkursas. Pirmaisiais laureatais tapo Centrinės jaunųjų technikų stoties studija „Jaunystė“, pateikusi filmus „Aš nenoriu būti dykaduoniu“ bei spalvotą multiplikacinį „Pyplio nuotykiai kosmose“ (studijos vadovas A. Mačiulis), ir Ariogalos vidurinės mokyklos kino mėgėjai, atvežę filmą „Mokyklos kronika“ (būrelio vadovas J. Mamaitis).

Dar viena panaši premjera buvo pirmasis aukštųjų mokyklų bei vidurinių mokyklų tematinis festivalis. Jame dominavo mėgėjų sukurti mokomieji filmai ir mokslo populiarinimo filmai. Jei aukštųjų mokyklų tarpe geriausiai pasirodė Kauniečiai  (KPI ir KMI), tai spec. Vidurinių mokyklų tarpe pirmavo vilniečiai (statybos ir kooperacijos technikumai).

Respublikinis konkursas – apžiūra susumavo visų jubiliejinių metų darbus. Tai buvo didelė ir graži šventė, kurios metu kino mėgėjai pademonstravo daug gražių darbų, daug gražių sumanymų ir ketinimų. Apžiūra tapo tikru „KPI – film“ triumfu. Šis kolektyvas laimėjo net keturias premjeras. Kūrybines pergales jiems atnešė filmas „Sąžinė“ (scenarijaus autorius ir režisierius E. Martinaitis, operatorius J. Miniotas), laimėjęs pirmą vietą valstybinių juostų tarpe, ir jumoristinis filmas „Pieštukas“ (autoriai E. Martinaitis ir K. Belinskis), kuriam atiteko specialus Radijo ir televizijos komiteto prizas. Dar dvi premjeras – pirmą ir antrą – kauniečiai gavo už dokumentinius filmus „Laiko žingsniai“ (autoriai E. Martinaitis ir J. Miniotas) ir „Žvilgsnis į mano miestą“ / autoriai V. Bačiulis ir A. Kliučius.

Žodžiu, jubiliejiniams metams skirta apžiūra nuskambėjo kaip sodrus baigiamasis akordas. Be kauniečių, į jį skambiais balsais įsiliejo pasvalietis R. Adamkavičius, sukūręs filmą „Už dar gražesnę buitį“, Vilniaus Įgulos karininkų namai, pateikę šiltą pasakojimą apie karo gydytojus – chirurgus – „Dosnios širdies žmonės“, Kauno Medicinos instituto kino entuziastai, sukūrę juostą „Reanimacija“, ir kiti kolektyvai bei pavieniai autoriai.

Juoktis sveika

„…S O S – šaukiasi pagalbos skęstantys laivai. S O S – šaukiasi būsimieji tėvai, kai būsimosios mamos pagaliau prataria – jau laikas, kviesk.

Tačiau deja, „greitoji“ ne visada būna greita ir atvykusi… Naujam piliečiui beskardenant pasaulį savo pirmu riksmu, išveža… , tėvystės rūpesčių išvargintą, apalpusį tėvelį.

X X X

Sprigtas – per ausį, špilka – į minkštą vietą, – krečia išdaigas išdykėlis mokinys. O išvarytas už durų, jis tik apsidžiaugia – dabar visai nebelankys mokyklos. Už tai daugiausiai nukenčia… Mokytojas. Jį matom su „Pedagogine poema“ po pažastimi ir suplyšusiais kelnių keliais nuo klūpėjimo prieš neklaužadą, maldaujant, kad grįžtų į mokyklą.

X X X

Du epizodai. Tik du iš dviejų komedijinių – satyrinio žanro mėgėjiškų filmų – „SOS“ (Panevėžio Autokompresorių gamykla, režisierius V. Jotautas, operatorius A. Paškevičius) ir „Anekdotas išėjo pasivaikščioti“ (Kėdainiai, autoriai V. Laumakys ir A. Morėnas), kurie buvo pažymėti 1966 metų apžiūroje. Tai toli gražu ne vieninteliai filmai, linksmai nuteikę ir žiūrovus, ir komisiją. Per apžiūros salę ne kartą ir ne du nuvilnijo juoko banga, ir žiūrovų veidai, pražydę šypsenom. Ypač daug aplodismentų teko kėdainiečiams, kuriems šios apžiūros metu buvo įteiktas dar vienas apdovanojimas –  tarptautinis. Jį pelnė, pirmą kartą Tarybos Sąjungą atstovauti patikėtas lietuviškas filmas „Te visad šviečia saulė“. Iš Kanų (Prancūzija) jis parsivežė sidabro medalį.

Tačiau ne vien gera nuotaika lydėjo kino saviveiklininkus 66 – siais. Smarkiai išaugę reikalavimai vis dažniau atsiduria į technikinės bazės ribotumus, kūrybinę plėtotę stabdo reikiamos aparatūros stoka. Ir štai patys kino mėgėjai imasi chemiko, tekintojo, konstruktoriaus, inžinieriaus darbo. Laboratorijos tampa tikromis bandymų stotimis. Atskiri entuziastai susikonstruoja ir pasigamina ne tik ryškinimo, bet ir kopijavimo mašinas. O vienas kėdainiečių – inžinierius A. Morėnas – pasigamino savo konstrukcijos sinchroninio garso įrašymo ir jo atgaminimo įrenginius 16 mm kino aparatūrai. Iš pradžios jis parsivežė ne vien apdovanojimus už filmą, bet ir specialų diplomą už techninę kūrybą. Šitaip meninę kino mėgėjų kūrybą vis dažniau pradeda papildyti techniškoji.

Visa tai gerai, bet…

Išaugusi kino mėgėjų armija ėmė blaškytis ir painiotis, spęsdama tiek techniškus, tiek kūrybinius klausimus. Besikuriančios naujos mėgėjiškos kino studijos dažnai nežinojo, nei kokius įrenginius pirkti, nei nuo ko pradėti filmavimą.

Šitaip pribrendo reikalas suorganizuoti vieningą centrą, kuris vadovautų, koordinuotų, plėstų ir tvarkytų visos respublikos kino mėgėjų veiklą.

Šią problemą išspręsti padėjo LTSR Ministrų Tarybos 1966 metų liepos mėn. 30 d. potvarkis, kurio šeštame punkte buvo įrašyta: „… Pritarti Valstybinio Kinematografijos Komiteto ir Kino mėgėjų pasiūlymui įsteigti Lietuvos TSR Kino mėgėjų draugiją“.

Didelis pakilimas

Jubiliejiniais Tarybų valdžios 50-mečio metais mūsų kino mėgėjai susilaukė puikios dovanos – buvo įkurta ir pradėjo savo veiklą Lietuvos Kino mėgėjų draugija. Į tai kino mėgėjai atsakė naujais kūrybiniais laimėjimais ir eile stambesnio masto renginių.

Dar su didesne energija sukryžiavo objektyvus mokyklų studijos. Antrojo kurso laureatais tapo Kauno Komjaunimo ir Mažeikių vidurinių mokyklų kino mėgėjų entuziastai.

Jubiliejiniais metais kūrybiniame ginče susitiko antrą kartą ir aukštųjų bei vidurinių specialiųjų mokyklų mažojo ekrano šeimininkai. Šiame konkurse pirmą kartą varžėsi diafilmai. Aukščiausio įvertinimo susilaukė Vilniaus dėstytojų J. Karoso („Nuo Baltijos iki Baltijos“), V. Jekeliavičiaus („Įsigyta širdies liga“), J. Dainausko („Kamčatka“), H.Grigėno (diafilmai), O. Pajėdaitės (diafilmai) ir kitų darbai.

Išaugusių kauniečių kino mėgėjų šeima jau buvo pajėgi suengti pirmąjį festivalį Kaune. Jis gavo „Kauno pavasario“ vardą. Dabar kasmet jo ekrane mirga mėgėjiški meniniai- vadybiniai filmai iš visos respublikos.

Vėlyvą rudenį Vilniuje vyko Didžiojo Spalio 50-mečiui skirtas IX respublikinis kino mėgėjų konkursas. Šioje jubiliejinėje apžiūroje pakiliai nuskambėjo dokumentiniai: spalvotas Kauno radijo gamyklos filmas „Kartų estafetė“ (režisierius- operatorius A. Abromaitis) ir Vilniaus įgulos karininkų namų juosta apie generolą Černiachovskį – „Daina apie sakalą“ (autorius J. Žvirblis). Jie buvo apdovanoti Respublikinės profsąjungų tarybos ir „Žinijos“ draugijos prizais. Kitus svarbiausius prizus gavo šie kino mėgėjų darbai: mokomųjų grupėje – Vilniaus Valstybinė V. Kapsuko universiteto bendrosios chirurgijos katedros „Aortos koarktacija“ ir „Perikardo rezekcija“ (autoriai V. Jakelevičius ir B. Miniotas), turistinių – vaizdinių filmų tarpe – Vilniečio žurnalisto M. Liubeckio „Meksikos motyvai“. Už geriausią filmą jaunimo tematika LLKJS CK prizas buvo įteiktas Kauno Politechnikos instituto kino mėgėjams, parodžiusiems filmą „Nuo 9 iki 17“ (autoriai A. Kuzminskas ir S. Klibavičius, ir E. Mačys, vadovas D. Mikulskis).

Tačiau pats netikėčiausias konkurso įvykis buvo Vilniaus moksleivių grupės, pasivadinusios mėgėjiška studija „Noriu būti genijum“, pasirodymas. Jų trumpos, bet nuotaikingos komedinės juostos „Neviltis“ ir „Giminingos sielos“ (autoriai A. Mikutėnas ir A. Puipa) buvo pripažintos geriausiais vaidybiniais filmais ir apdovanotos Lietuvos TSR Kinematografijos komiteto prizu.

Aukštus įvertinimus gavo ir visa eilė kitų mėgėjiškų darbų: Kauno kino mėgėjų susivienijimo „Santaka“ filmas „Būti geru žmonėms“ (režisierius S. Straukas, operatorius K. Bielinskis), Lietuvos Mašinų išbandymo stoties kino studijos juosta „Naujausia žemės ūkio technika“ (autorius O. Geštautaitė), Panevėžio „Lietkabelio“ saviveiklininkų publicistinis darbas „Kontrolieriaus akimis“ (operatorius V. Kasevičius ) , jonaviečių „ Pergalės daina“ (režisierius- operatorius A. Kalina) ir daug kitų. Tokio gausaus derliaus dar nebuvo sulaukta nė vienais kino mėgėjų judėjimo metais.

Geriausioms kino juostoms pasidarė ankšta savose lentynose, jubiliejiniai metai tapo pirmojo Pabaltijo mėgėjiškų filmų festivalio metais.

Šis festivalis įvyko gruodžio mėnesį Rygos mieste. Jame mes laimėjome pagrindinį festivalio prizą „Gintarinę liepsną“ už geriausią programą. Mūsų respublikos kino mėgėjai parsivežė ir visą eilę kitų prizų. Prizas už geriausią meninį filmą atiteko Kauno „Bangos“ kolektyvo kūriniui „ Žemė“. Ir tai buvo ne vienintelis bangiečių laimikis – Z. Tarakevičiaus „Vilkas ir siuvėjas“ gavo geriausio multiplikacinio filmo vardą, o A. Abromaitis, parodęs spalvotą juostą „Kartų estafetė“, buvo pripažintas geriausiu operatoriumi. Dar vieną mūsų respublikai iškovojo Vilniau įgulos karininkų namų saviveiklinės kino studijos sukurtas filmas „Daina apie sakalą“  (autorius J. Žvirblis). Kėdainiečių V. Laumakio ir A. Morėno „Anekdotas išėjo pasivaikščioti“ buvo pripažintas geriausia satyra, o jaunųjų vilniečių A. Mikutėno ir A. Puipos „Giminingos sielos“ – ryškiausiu komedijinio žanro kūriniu. Be to, Kėdainių saviveiklinė studija „ Mėgėjas“ atžymėta kaip geriausia rajoninė studija.

Gražu džiaugtis laurais ir pasiekimais įvairiausiuose festivaliuose, bet ne mažiau svarbu ir kasdieniniai rūpesčiai ir darbai. 1968-ji – tai metai, kuriais energingą veiklą išvystė Lietuvos Kino mėgėjų draugija.

Visų pirma, draugija pasirūpino pagalba pradedantiesiems. Buvo organizuoti kursai, kuriuose norintieji galėjo susipažinti su filmavimo darbų pradmenimis. Kursai iškart susilaukė pasiekimo. Vien Vilniuje juos lankė apie  du šimtus pradedančiųjų kino saviveiklininkų.

Antras metodinis pagalbos žingsnis buvo zoninės kino mėgėjų darbų peržiūros. Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje kino mėgėjai ne tik parodė savo darbus, bet kartu gavo kvalifikuotą konsultaciją, girdėjo patarimus ir parodytų filmų analizę. Zoninės apžiūros virto savotiškais kūrybiniais seminarais.

Tačiau labai naudinga (ir visiška naujovė mūsų respublikoje!) buvo prie Platelių ežero suorganizuota respublikinė stovykla – seminaras.  Apsiriko tas, kas į stovyklą važiavo, tikėdamiesi vien pailsėti. Poilsiui laiko liko mažiausiai, nes dienas užpildė įtemptas kūrybinis darbas- tai buvo mokomoji- metodinė stovykla. Dvi savaites stovykloje dirbo iš Maskvos atvykę Visasąjunginio kinematografijos instituto docentas O. Radionovas ir optikos specialistas V. Cezerovas. Jie ne tik skaitė paskaitas apie optiką, filmavimo techniką, literatūrinį bei režisūrinį scenarijų, bet ir nagrinėjo suvežtus darbus; visapusiškai juos analizavo. Stovyklos dienomis kino mėgėjai čia pat kūrė trumpus filmus, kurie varžėsi kūrybiniame žaibo konkurse. Jo laureatu tapo kėdainietis gydytojas V. Laumakys sukūręs vos dvi minutes trunkantį filmą „Tegyvuoja laurai“. Ežero krantuose buvo baigtas filmuoti ne vienas jau anksčiau pradėtas darbas, ir ne vienas buvo čia sumanymas. Tai buvo puiki mokykla, daug ką pamokiusi, kaip reikia kurti filmus, nevaikščiojant jau pramintais takais, kaip reikia ieškoti savo braižo, savo temos sprendimo ir interpretavimo.

Gal kaip tik stovyklos įgyto „aukštojo mokslo“ dėka X – osios respublikinės apžiūros salėje nesigirdėjo garsaus žavėjimosi stebint konkursinius filmus. Daugiau girdėjosi svarstant ir diskutuojant. Tai rodo, kad pakilo ne tik kiekybė, bet ir reiklumas tiek sau, tiek ir darbo draugams. Vis dėlto ne viena juosta pralaužė kritinio santūrumo barjerą: ne kartą salėje nuvilnijo plojimų banga. Per šią apžiūrą buvo ypač gausu filmų, kritikuojančių mūsų buityje pasitaikančias blogybes. Tai „Hobby“ (Panevėžio pionierių namai), „Mokslinė diskusija“ ir „ Apkalbos“ (Kėdainiai), „Tokių rankų mums nereikia“ (Kauno „ Pluoštas“ ) ir „Vasaros kontrastai“ (Panevėžio „ Lietkabelio“ gamykla). Visų dėmesį atkreipė filmas „ Dėmės“ („Liaudies sargyboje“ redakcijos studija, autorius A. Kalina). Tai ne kritika ir ne satyra, tai chirurgijos skalpelis, kuris stengiasi pašalinti pūliuojančias žaizdas. Ne juoktis, o verkti norisi, matant mūsų gyvenimą teršiančias alkoholio aukas.

Drąsus posūkis į aštrią tematiką rodo, kad mūsų kino mėgėjai jau pajėgūs ne tik fiksuoti įvykius, ne tik rutuliuoti ir išsakyti svarią mintį, bet ir užsimoti juoko bei pašaipos vėzdu prieš opias mūsų buities negeroves.

Geriausiu dešimtojo festivalio filmu buvo pripažintas respublikinės kino mėgėjų draugijos jaunimo sekcijos vaidybinė juosta „ Randas“ (autorius A. Puipa), kuriam ir atiteko pagrindinis festivalio prizas – „ Gintarinė tulpė“. „Randui“ atiteko ir Valstybinio kinematografijos komiteto prizas, pirmojo laipsnio diplomas bei medalis.

Žanrinių filmų kategorijoje pirmąją vietą laimėjo Kėdainių saviveiklinės studijos „ Mėgėjas“ juosta „Apkalbos“ (autorius V. Laumakys, architektė N. Laumakienė ir inžinierius A. Morėnas), o geriausiu dokumentiniu filmu buvo pripažintas „ Dėmės“ (autorius A. Kalina).

Sakoma, kad visos šeimininkės turi daug rūpesčių. Nemažai jų turėjo ir respublikinė LKMD valdyba, tapusi šeimininke, ruošiant antrąjį  Pabaltijo festivalį, kurio ekrane susitiko geriausieji estų, latvių ir lietuvių mažosios kinematografijos darbai.

Nedidelė, bet jauki Dailės parodų rūmų kino salė vos galėjo sutalpinti šio festivalio dalyvius ir svečius. O jų ir šį kartą buvo išties daug. Čia galėjai sutikti kino mėgėjus ne tik iš Pabaltijo, bet ir iš Maskvos, Ukrainos, Armėnijos, Turkmėnijos, o tai pat svečius iš Lenkijos ir Rumunijos.

Tačiau ne vien dalyvių gausumu pasižymėjo šis festivalis. Pagrindinis jo bruožas- tai aukštas konkursui pateiktų darbų lygis.

Tad juo smagiau, kad tokio lygio konkurse mūsų respublika iškovojo tiek daug prizų ir medalių. Iš 39 konkursui pateiktų kino filmų geriausiu buvo pripažintas Kauno „ Bangos“ , „ Mokytojau, neikit“ (režisierius Č. Norvaiša, operatorius A. Abromaitis), kuriam ir atiteko didysis pereinamasis festivalio prizas. Jaunimui skirtą prizą ir aukso medalį gavo Lietuvos Kino mėgėjų draugijos jaunimo sekcija už filmą „Randas“ (autorius A. Puipa). Aukso medaliai buvo paskirti ir vilniečio M. Liubeckio filmui „Meksikos motyvai“ bei kėdainiečių V. Laumakio, N. Laumakienė ir A. Narienė filmams „ Apkalbos“ ir „Tegyvuoja laurai“. Bet to, kėdainiečių darbai apdovanoti už geriausią režisūrą ir dailininko darbą.

Sidabro medaliu buvo apdovanota kita LKMD jaunimo grupės sukurta juosta „ Siena“ ( autoriai V. Ptakas, A. Žibikas).

Bronzos medalius gavo vilniečio V. Sparnaičio juosta „Duona, daina ir fantazija“ ir Kauno Politechnikos instituto filmas “Auklėtiniai“ (autoriai D. Mikulskis, J. Dirsė, S. Klibavičius, E. Smolenskas ir R. Patašius).

1968 metai respublikos kino mėgėjams buvo jubiliejiniai, sukako dešimt metų nuo masinio judėjimo pradžios. Todėl labai simboliškai atrodė ir pirmasis aukščiausiojo kino mėgėjų draugijos organo – konferencijos – sušaukimas. Aptarti pirmuosius draugijos žingsnius ir numatyti ateities veiklos gaires iš įvairių respublikos kampelių susirinko 135 delegatai, atstovaujantys 405 draugijos nariams. Gruodžio 6-7 d.d. 1-oji konferencija apsvarstė naujus draugijos įstatus ir nuostatus, išrinko naują respublikinę valdybą. Lietuvos kino mėgėjų draugijos pirmininku buvo išrinktas LTSR Valstybinio Kinematografijos komiteto pirmininkas Vytautas Baniulis, pavaduotoju – Rimgaudas Eilunavičius.

„Profsąjungos – Komunizmo mokykla“

Svarbiausias 1969 metų įvykis kino mėgėjams buvo Visasąjunginis festivalis „Profsąjungos- komunizmo mokykla“, skirtas V. Lenino 100-osioms metinėms. Šie festivalio finaliniai etapai vyko trijuose miestuose: Tuloje – rungėsi gamybiniai filmai, Leningrade – 8 mm juostos, Maskvoje – visi kiti.

Ruošdamasi šiam įvykiui, Lietuvos Kino mėgėjų draugija dar pavasarį paskelbė mėgėjiško filmo scenarijaus konkursą ir surengė seminarą scenarijaus klausimais. Šis konkursas sukėlė didelį ne tik kino mėgėjų, bet ir žurnalistų bei ir profesionalių scenaristų susidomėjimą. Buvo pateikta 18 darbų. Nors pagal tuos scenarijus dar mažai pastatyta filmų, tačiau pats scenarijų svarstymas ir nagrinėjimas davė labai daug naudos.

Kūrybinė stovykla Plateliuose – tai pagrindinė respublikinė mėgėjų profesinė mokykla. Čia, vadovaujami VVKI dėstytojų ir Lietuvos kino studijos darbuotojų, kūrybiškai brendo 50 geriausių respublikos kino mėgėjų. Apie stovyklos naudą byloja konkretūs rezultatai. Be filmų – anekdotų, kurie rungiasi specialiame konkurse, čia buvo nufilmuota lentvariečių juosta „Gėlėms reikalingas akmuo“, kėdainiečių „ …brolis, bičiulis…“ , vilniečių „gyvybės kaina“ ir kiti. Dalyvaujant specialiems profesionalams buvo analizuoti filmų sumanymai bei scenarijai. Didelės auklėjamos reikšmės turėjo susitikimai su kūrybiniais darbuotojais, senais revoliucionieriais.

Rugsėjo mėnesį Panevėžyje kartu su respublikiniu kino mėgėjų darbų konkursu įvyko pirmoji respublikinė gamybinių filmų apžiūra, organizuota pasiruošti analogiškam visasąjunginiam konkursui Tuloje. Apžiūroje dalyvavo 25 filmai, iš kurių 6 buvo atrinkti siuntimui į Tulą.

Vienuoliktajam respublikiniam kino mėgėjų darbų konkursui buvo pateikti 29 filmai, atrinkti iš 74 dalyvavusių zoninėse apžiūrose. Konkurso nugalėtojais tapo V. Dekšnia vadovaujama grupė kauniečių, pateikusi filmą „ Laiškanešio baladė“. Gerai buvo įvertintas kūrybinėje stovykloje nufilmuotos juostos „… brolis, bičiulis…“ (autoriai V. Laumakys, B. Miniotas, A. Morėnas), „ Gėlei reikalingas akmuo“ (autoriai V. ir P. Vitkauskai) ir kitos. Ypač nudžiugino kolektyvų – Elektrėnų VRES, Kaune „Spalio“ fabriko, individualaus kino mėgėjo  vilniečio V. Blinstrubo debiutas. Peržiūros metu buvo atrinkti filmai visasąjunginiams konkursams.

Pasirodymą visasąjunginėje apžiūroje reikia vertinti teigiamai, nes iš 16 pateiktų filmų 12 buvo apdovanoti premijomis, prizais, medaliais ir diplomais. Aukščiausio įvertinimo susilaukė vilniečio V. Sparnaičio dokumentinė juosta „ Duona, daina ir fantazija“, kuri buvo apdovanota medaliu ir pinigine premija. Gaila, kad konkurse reglamentas neleido dalyvauti ilgesniems, kaip 10min, filmams, nes dėl to apžiūroje negalėjo dalyvauti tokie konkurso devizą atitinkantys filmai, kaip Kauno „ Bangos“, „Kartų estafetė“, dotnuviečių darbai ir kiti.

Daug respublikos kino mėgėjų darbų reprezentavo Tarybų Sąjungą tarptautiniuose festivaliuose. A. Puipos „Randas“ parvežė iš Belgrado medalį ir diplomą iš Amsterdamo, diplomus gavo: Belgrade – kėdainiečių juosta „Apkalbos“, Liuksemburge –„ Bangos“  filmas „Žemė“.

1969-ji tolimesnio organizacinės ir metodinės veiklos vystymo metai. Čia vienas svarbiausių laimėjimų yra tai, kad buvo įsteigti ir pradėjo veikti LKMD skyriai. Skyrių veiklai suaktyvinti buvo paskelbtas tarpusavio lenktyniavimas, kurį laimėjo Panevėžys (pirmininkas V. Mačiulionis), antroje vietoje palikdamas Vilnių (pirmininkas V. Sparnaitis). Pirmaujantys skyriai daug padarė mėgėjiškam kinui išpopuliarinti. Apie LKMD veiklą jie nuolat informavo zonai priklausančių rajonų laikraščius, rengė rajonuose mėgėjiškų filmų festivalius bei apžiūras, siuntė geriausius kino mėgėjus pasidalinti patirtimi su pradedančiaisiais. Kursuose pradedantiesiems kino mėgėjams buvo apmokyta daugiau kaip 100 žmonių. Kai kuriuose rajonuose (Utenoje, Jonavoje, Plungėje ir kitur) įsikūrė LKMD skyrių sekcijos. Vis drąsiau mėgėjiškas filmas ėmė žengti ir į kaimą. Aktyviai veikianti Plungės sekcija (pirmininkas A. Andriulis) į savo gretas įjungė net tris kolūkines studijas.

 

Į naujas aukštumas

1970 – jie -V.Lenino gimimo 100-ųjų metinių metai. Šiam jubiliejui ir buvo pašvęsti stambiausi įvykiai- XII-sis Respublikinis ir III- sis Pabaltijo festivalis.

XII-ojo Respublikinio konkurso žiuri komisija, peržiūrėjus penkiasdešimt jos teismui pateiktų darbų (antra tiek filmų atkrito po zoninių peržiūrų), nutarė vienkartinį Lietuvos Respublikinės profesinių sąjungų tarybos prizą už humanizmą ir auklėjamąjį poveikį įteikti Kauno „Bangos“ studijos filmui „Batų kaina“ (autoriai Č. Norvaiša, R. Kauza, R. Marcinkus ir A. Abromaitis).

Ant aukščiausiojo pjedestalo laipto vaidybinių filmų grupėje pagaliau užlipo broliai Vytautas ir Pranas Vitkauskai iš Lentvario, paprastai, liaudiškai ekranizavę I. Mero novelę „ Antaniukas“.

Ne naujas savo priemonėmis (nuotraukos ir archyviniai kadrai), tačiau tikslus montažo ritmu buvo panevėžiečio moksleivio E. Morozo darbas „Laikas“, nugalėjęs žanrinių filmų kategorijoje.

Kėdainių saviveiklinė Kultūros namų kino studija „mėgėjas“, atrodytų, specializavosi tik vaidybinių filmų kūrime, tačiau šioje apžiūroje juos pamatėme kitame amplua – V. Laumakio, N. Laumakienės ir A. Moreno filmas „ Aristavos raguotis“ nugalėjo dokumentinių juostų grupėje.

Šis konkursas dar sykį parodė, kad kasmet kino mėgėjų gretas papildantys naujokai visiškai nenori skaitytis su autoritetais ir kūrybinių varžybų arenoje drąsiai braunasi iki aukščiausiojo garbės pakylos laipto. Tai galima pasakyti ir apie elektrėniečius  J. Gaidį ir L. Vanilevičių, parodžiusius vandens ir sniego dinamiką filme „ Žiemą ir vasarą“ , ir apie klaipėdiečius jūreivius J. Chlepovą, V. Rusanovą, K. Ražinską, įamžinusius herojišką savo draugų darbą filme „Romantika be stebuklų“ , apie zarasiečius R. Morkūną ir A. Beriozovą, pateikusius švelniu humoru nuspalvintą dviejų jaunuolių naivią meilę filme „Mėnesiena“.

Pirmą kartą tokiame stambiame forume pasirodė ir Vilniaus moksleiviai S.Šimkus, D. Buklys ir A. Barysas, bet tai jiems nesukliudė tapti savininkais LTSR Švietimo ministerijos prizo, kuris jiems buvo įteiktas už  linksmą didaktišką filmą „Alchemija“.

Geru žodžiu reikia paminėti ir kaimo kino mėgėjų pasirodymą. Nuoširdžia vaidyba pavergia žiūrovą Plungės rajono kolūkiečiai filme „Kas kaltas?“ (autoriai A. Andriulis ir S. Slušnys), meilė buvo pasirinktai temai – Užpalių moksleiviai filme „ Pas Liaudies meistrą“ (būrelio vadovas A. Juknys ).

Vertų dėmesio filmų ir jų autorių sąrašas galėtų būti daug ilgesnis, tačiau teks apsiriboti tik ties vienu. Tai ekspresyvus savo darbuose vilnietis V. Blinstrubas, apžiūroje pasirodęs net su keturiais labai skirtingais pagal stilių filmais, kurių svarbiausias bruožas – eilėraštinė minties koncentracija ir drąsus ieškojimas formos šiai minčiai išreikšti.

Yra visos prielaidos tikėti, kad tiek šio, tiek kitų autorių ieškojimai virs kūrybiniu savęs atradimu ir dar ne kartą mus džiugins visapusiškai brandžiais kūriniais.

Leniniais metais mūsų respublikos kino mėgėjams buvo būdingas rimtas pilietiškas požiūris į pasirinktą temą. Tai, matyt, ir nulėmė mūsų kine saviveiklininkų darbų pasiekimus. III-jame Pabaltijo festivalyje Taline, iš kurio buvo parvežtas pereinamasis prizas už programos aktualumą. Be to, lentvariečių brolių V. ir P. Vitkauskų juosta „Antaniukas“  buvo pripažinta geriausia vadybinių filmų kategorijoje, o kėdainiečių V. Laumakio ir A. Morėno „ Aristavos raguotis“ gavo diplomą už geriausią režisūrą.

Šis festivalis, tarytum, barometras, išreiškiantis kiekvienos respublikos kino saviveiklininkų brendimo tempus, šį kartą parodė, kad mėgėjiško kino lygis smarkiai kyla ne tik pas mus, bet ir kitose broliškose respublikose, o tai įpareigoja nesustoti ir nenusiraminti, kad neprisireiktų tenkintis vien saldžiais prisiminimais apie ankstyvesnius laimėjimus.

1970-tieji respublikos kino saviveiklininkams įsimins ir kaip metai, pilni susitikimo su kolegomis iš broliškų respublikų ir užsienio.

Jau metų pradžioje latvių ir estų mėgėjiškų filmų festivaliai buvo organizuoti Vilniuje, Kaune ir Lentvaryje.

Svečius iš Lenkijos sutikti ir jų darbus pamatyti galėjome tiek respublikinio konkurso, tiek kūrybinės stovyklos metu.

Daug įdomaus apie Čekoslovakijos kino mėgėjų veiklą pasakojo Vilniuje ir Kaune svečiavusi „Amaterski film“ žurnalo vyriausia redaktorė Alena Kučerova.

Nemažai ir mūsų kino mėgėjų lankėsi užsienyje. Penkių žmonių grupė savo darbus rodė ir kitų žiūrėjo, važinėdami po Jugoslaviją, dešimt svečiavosi Lenkijoje, pavieniai atstovai pabūvojo Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir net Tunise.

Šiais metais, kaip niekad daug lietuviškų filmų sėkmingai atstovavo Tarybų Sąjungą Tarptautiniuose festivaliuose. Sidabro medalį ir krištolinę vazą vilniečiui A. Puipai Berno mieste pelnė filmas „Randas“, iš Helsinkio sidabro medalius parvežė kauniečiai – Č. Norvaišos R. Kauzos ir A. Abromaičio filmas „Žemė“, o tai pat vilniečių B. Blinstrubo ir B. Minioto filmas „Paskutinis“. Pastaroji kino juosta buvo apdovanota bronzos medaliu ir viename stambiausių tarptautinių festivalių, kurį šįmet Tunise organizavo Tarptautinė Kino mėgėjų Sąjunga – UNICA (Union internacionale du Cinema d‘ Amateur). Jos nariu yra ir Tarybų Sąjunga.

 

Tekstą parengė Algimantas Mačiulis