Viktoro Gundajevo straipsnis
Daug metų tyrinėju Lietuvos provincijos kino istoriją. Ši lietuviškojo kinematografo atšaka dar nesusilaukė pakankamo medijų tyrinėtojų dėmesio. Atrodo ji paslaptingai ir egzotiškai, savyje slepia dar netyrinėtus antropologinius klodus, neatrastas istorijos detales. Skirtingai nei profesionalusis Lietuvos kinematografas, mėgėjiško kino istorija dar vis leidžia mums patirti atradimų džiaugsmą. Tokį džiaugsmą, kurį patiria archeologas, atkasęs vertingą senieną. Ir tai nėra tik istoriniu požiūriu vertingi audiovizualiniai kūriniai. Čia mes randame ir išliekamąją meninę vertę turinčių darbų. Kažkada buvęs tik „mėgėjišku kinas“, šiandien menotyrininkų akyse atgyja kaip to meto lietuviškojo kino avangardas arba alternatyvusis Lietuvos kinas. Kaip iškalbingą pavyzdį čia galime prisiminti Artūro Baryso* fenomeną.
Šiandien norėčiau trumpai prisiminti kinematografo Šiauliuose atsiradimo aplinkybes. Proga tam yra neatsitiktinė. Šiemet Šiaulių kino mėgėjai mini garbinga jubiliejų – sukanka 50 metų, kaip Šiauliuose buvo įkurtas Lietuvos kino mėgėjų draugijos Šiaulių skyrius. Tai įvyko 1968 metų rudenį, ir tai buvo pirmoji Šiaulių mieste įkurta kino kūrėjų instituciją, suteikusi stiprų impulsą kino meno raidai Šiaulių mieste. Tačiau pirmuosius kino filmus šiauliečiai pradėjo kurti dešimtmečiu ankščiau – 1958-aisiais Šiaulių pedagoginiame institute.
PRANEŠIMO TIKSLAS:
Apžvelgti Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriaus įkūrimo priešistorę – pirmąjį Šiaulių kino kūrėjų istorijos dešimtmetį.
1958m. Šiaulių pedagoginio instituto Kinotechnikos būrelio veikla.
Neretai įvairių kultūros reiškinių atsiradimą sąlygoja technologiniai dalykai. 1957 metais Sovietų Sąjungoje buvo nuspręsta skatinti ir plėtoti meno saviveiklos sritį – mėgėjišką kiną, todėl tais metai į prekyba buvo išleistos pirmosios sovietinės kino kameros, skirtos masiniam vartotojui. Šių įrenginių kainos buvo labai didelės ir tik nedaugelis organizacijų galėjo jas įsigyti.
Lietuvoje kino kameros pirmiausiai atkeliavo į aukštojo mokslo įstaigas. Pirmuosius filmus kūrė Vilniaus dailės akademijos, Kauno politechnikos instituto, Vilniaus universiteto studentai. Neatsiliko ir šiauliečiai.
Šiaulių pedagoginiame institute aktyviai veikė Studentų mokslo draugija (sutrumpintai SMD). Šioje draugijoje be daugelio kitų studentiškų būrelių veikė ir Kino technikos būrelis (vadovaujamas A.Liudkevičiaus). Čia daugiausiai darbavosi tiksliųjų mokslų atstovai – studentai fizikai ir matematikai (laikraštyje „Tarybinis pedagogas“ minimi studentai V.Zaleckaitė, A.Mažeikaitė, K.Uogintas, J.Jasaitis). Būrelio veiklos pradžioje studentai mokėsi dirbti su kino demonstravimo aparatūra (tuo metu dar tik vyko pirmieji bandymai integruoti kino demonstravimo priemones į edukacinį procesą įvairaus lygmens mokymo įstaigose). Atsiradus kino kamerai studentai nusprendė kurti kino žurnalą „Studentiškos įvairenybės“. 1958-aisias išėjo pirmasis kino žurnalo numeris.
Būtent šį audiovizualinį kūrinį galima laikyti šiauliečių kino kūrybos pradžia. Šis kino žurnalas buvo išbaigtas audiovizualinis kūrinys, turintis visus šiam kinematografo žanrui būdingus bruožus. Iki tol vykę šiauliečių kinematografiniai bandymai buvo gana epizodiški, bei eklektiški (1943-ųjų metų Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojų pafilmavimai negali būti priskirti konkrečiam žanrui, bei neturi išbaigto audiovizualinio kūrinio bruožų).
Pirmajame „Studentiškų įvairenybių“ numeryje matome studentų kasdienybę, gegužės 1-osios šventę Šiaulių mieste, kino juostoje užfiksuotas Šiaulių pedagoginio instituto gyvenimas, buitis, mokymo auditorijos ir kt. Institutas švenčia 10-ies metų jubiliejų. Specialiai kino žurnalui pagaminta animacinė kino užsklanda. Galima teigti, kad ši animacinė užsklanda yra pirmasis animacijos bandymas Šiaulių mieste.
Žinios apie kino technikos būrelio veiklą, bei kino žurnalo gamybos procesą nėra labai išsamios. Daugelis amžininkų, dalyvavusių kūrybiniame procese, negyvena Šiauliuose. Pedagoginio instituto auklėtiniai, išsibarstė po įvairiausius mūsų šalies kampelius. Busimieji mokytojai gavo paskirumus į kitas Lietuvos vietoves, ir į Šiaulių vėliau nebegrįžo.
Filmai išliko tik laimingo atsitiktinumo dėka. Žymus Šiaulių fotomenininkas Algirdas Musneckis (1967-2001 dirbo Šiaulių pedagoginio instituto fotolaboratorijos vedėju) rado paruoštas išmetimui kino rites. Pasirodo, apie 1975-uosius Fizikos katedroje vyko remontas, tuo metu apie Kinotechnikos būrelį ten visi buvo seniausiai pamiršę ir neaiškios paskirties kino ritės buvo paruoštos kelionei į šiukšlyną. Tačiau gal suveikė A.Musneckio kraštotyrininko instinktas, o gal įgimtas smalsumas, ir jis nutarė pasižiūrėti, kas tuose kino juostose užfiksuota. Jei ne jis dabar net nebūtume pagalvoję, kad tokie įdomūs dalykai institute tuo metu dėjosi.
Be mano anksčiau paminėto pirmojo „Studentiškų įvairenybių“ numerio dar buvo išsaugotos trys kino žurnalo dalys išleistos 1959, 1960 ir 1961-1963 metais. Tokiu būdu mus pasiekė gausus istorinių vaizdų archyvas (kiekvienos dalies trukmė apie 10min.) Tai unikali medžiaga miesto istorikams bei kultūros antropologams.
Lietuvos kino mėgėjų sąjunga, kuriai aš atstovauju, matė tikslą rimčiau pasigilinti į šių kūrinių atsiradimo aplinkybes. Mes ieškojome šių kino žurnalo autorių, analizavome to meto Šiaulių laikraščius. Daugiausiai informacijos randame 1957-1960 metų Šiaulių pedagoginio instituto laikraštyje „Tarybinis pedagogas“. Iš čia ir mano aukščiau paminėtos pavardės. Turime ir kelias kino būrelio narių fotografijas.
Laikraštyje „Tarybinis pedagogas“ gausiai aprašoma Studentų mokslinės draugijos veikla, dažnai užsimenama ir apie kino technikos būrelį. Jis įvardijamas, kaip vienas iš pažangesnių. Spaudoje pasirodo kvietimai prisijungti prie kino kūrėjų kolektyvo, aptariamos iškylančios problemos, dalijimąsi kūrybiniais planais.
Jonas Danilaitis – kino operatorius iš Pietų Amerikos
Antrasis Šiaulių pedagoginio instituto kino kūrėjų studijos darbo etapas susijęs su nauju ŠPI kino studijos vadovu (1964-1970) – kino operatoriumi Jonu Danilaičiu. Tai buvo spalvinga asmenybė, verta atskiro nuotykių romano. Trumpai paminėsiu kelis biografijos faktus: Jonas Danilaitis tarpukariu buvo revoliucionierius, pogrindininkas – radikaliai kairių pažiūrų. Dėl man nežinomu priežasčių dar prieš II pasaulinį karą atsidūrė emigracijoje. Dirbo kino operatoriumi Afrikoje, bei Pietų Amerikoje. Vėliau P.Amerikoje pradėjo verslą, turėjo kelias klestinčias firmas. Būdamas idėjiniu komunistu, nutarė grįžti į Tarybų Sąjungą. Pardavė verslą ir negalėdamas parsivežti didelės pinigų sumos – nusipirko brangia filmavimo techniką, su kuria ir grįžo į Šiaulius. Vietinė komunistų partija įdarbino jį Šiaulių pedagoginiame institute – kino studijos vadovu. Apsigyvenęs Sovietų Sąjungoje J.Danilaitis papuolė į jam nesuprantamą aplinką, kadangi sovietinėje sistemoje teorija nuo praktikos labai skyrėsi. Jo svajonės ir įsivaizdavimai buvo visai kitokie. Tačiau jis vis dėlto išliko idėjinis komunistas. Jo filmuose dominavo sovietinė tematika – paradai, karo veteranų susitikimai, įvariuos sovietinės šventės. Be abejo, riekėjo skirti dėmesį ir darbdaviui – kino juostoje užfiksuotas ir Šiaulių pedagoginio instituto gyvenimas.
Amžininkai – studentai, dirbę J. Danilaičio studijoje, prisimena šio operatoriaus profesionalumą, rimtą požiūrį į darbą, bei aukštą techninį lygį. Danilaitis turėjo ypatinga technologiją skirtą kino filmo garsui įrašyti. Ruošdavo specialų tepalą, kuris turėjo magnetinės juostos savybių. Šiuo tepalu buvo formuojama magnetinė juostelė kino juostos pakraštyje. Tokiu būdų atsirasdavo galimybė įrašyti sinchronišką užkadrinį balsą. J.Danilaitis net įsirengė garso įrašų studiją, bei kviesdavo studentus – skaitovus, tekstams įrašinėti.
Jonas Danilaitis dirbo pedagoginiame institute iki 1970m. Vėliau darbo atsisakė dėl senatvės, bei sveikatos problemų. Jo filmai saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, bei Lietuvos centriniame valstybės archyve. Apie jo veiklą ir gyvenimą man papasakojo jo giminaitė prof. Vida Motiekaitytė, jo kolega – fotografas Algirdas Musneckis, bei Šiaulių kino mėgėjai – tuometiniai studentai (L.Gudinavičius, A.Gudinavičienė, A.Kulikauskas).
Kiti Šiaulių kino kūrėjai iki 1968
Šiaulių pedagoginis institutas buvo, ko gero, pirmoji vieta, kur atkeliavo kino kamera. Kaip minėjau aukščiau, tokios technikos kaina tuo metu buvo labai didelė ir mažai kam prieinama. Tačiau jau septintojo dešimtmečio pradžioje Šiauliuose po truputi pradėjo daugėti kino kamerų savininkų. Dažniausiai tai buvo žmonės, kuriems buvo svarbios technikos naujovės ir kurie galėdavo sau leisti šį brangų malonumą.
1962 metais miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ išspausdino žinutę apie Šiaulių kultūros namuose vykusį kino mėgėjų festivalį, kuriame dalyvavo trys autoriai: A.Kuchariovas, A.Gaškauskas ir jau minėtas Jonas Danilaitis. Taigi A. Kuchariovas ir A.Gaškauskas buvo darbingo amžiaus karo veteranai, matyt papildomi pinigai, gaunami už nuopelnus ginant tėvynę ir buvo ta priežastis leidusi įsigyti taip išsvajotą technikos stebuklą – kino kamerą. Antra priežastis, matyt, buvo potraukis inovacijoms. Kaip viename interviu minėjo Adolfas Gaškauskas – jis buvo ir trečias žmogus Šiauliuose, įsigijęs televizorių (trečias – nes tuo metu reikėdavo televizorius registruoti, ir jis gavo licenziją žiūrėti televizorių, licenzija nr.3 Šiauliuose).
Šiaulių „Aušros“ muziejuje galime rasti gausų Adolfo Gaškausko filmų archyvą. Savo filmus jis perdavė Fotografijos skyriui. Šiose filmuose dominuoja įvairios miesto šventės, sporto varžybos, keli asmeninio gyvenimo dienoraščiai. Šį autorių galėtume pavadinti stebėtoju. Filmuose mažai režisūros, daugiausia – neutralus dokumentavimas, to kas tuo metu labiausiai traukė šiauliečių žvilgsnį.
Keli A.Kuchariovo filmai saugomi Šiaulių geležinkelio muziejuje. Tai vėlesni – aštuntojo dešimtmečio pradžioje skurti filmai, kurių scenarijaus autorius – Šiaulių geležinkelio stoties viršininkas I.Petuchovskis. Šie filmai turi visus dokumentinės apybraižos bruožus – geras užkadrinis tekstas, viskas gerai nufilmuota, puikus montažas. Deja šių kūrinių negalime palyginti su pirmaisiais jo filmais, sukurtais prieš dešimtmetį. Mums nepavyko rasti nei paties A.Kuchariovo, nei ankstyvųjų jo filmų. Žinome, kad 1962, jo filmas apie Krymą buvo pripažintas geriausiu Šiauliuose ir išsiųstas į respublikinį saviveiklinių filmų festivalį Vilniuje.
Šiaulių kinas Lietuvos kontekste
Nagrinėjant Šiaulių kino raidą septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, turėtume atsigręžti ir į visos Lietuvos kontekstą, palyginti su respublikiniais kino reiškiniais.
Vilniuje tuo metu visu pajėgumu veikia Lietuvos kino studija (nuo 1940-ųjų) ir Lietuvos televizija (nuo 1957-ųjų). Visa kita – tai mėgėjiško kino iniciatyvos. Visoje Lietuvoje kuriasi mėgėjiško kino židiniai, steigiasi visuomeninės kino studijos, kino būreliai, dirba pavieniai kino mėgėjai.
Nuo 1958-ųjų Vilniuje rengiamas Respublikinis mėgėjiškų filmų festivalis, kuris vysta iki šiol. Šiais metais tai bus jau 60-asis festivalis.
Kino mėgėjų judėjimas prasidėjęs aukštosiose mokyklose išplinta po įvairias įstaigas, bei organizacijas. Ypatingai visuomeninių kino studijų steigimą skatina gamyklų profsąjungos. Tokiu būdu stipriausiu kino mėgėjų centrai kuriasi Kaune – gamyklos „Banga“ bazėje, Panevėžyje „Ekrano“ gamyklos kultūros namuose, Vilniaus „Kuro aparatūros“ gamykloje, Klaipėdos žvejų kolektyvuose. Šauliuose stipriausias kino mėgėjų sambūris išlieka Šiaulių pedagoginiame institute tačiau septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje atskirus kino saviveiklininkus jau galime sutikti ir miesto įmonių bei organizacijų kolektyvuose (‚Elnio“ fabrike, Šiaulių dramos teatre, Vairo gamykloje, Ryšių mazge, milicijoje, statybos treste ir kt.)
Mėgėjiško kino plėtrą smarkiai įtakoja techninės galimybės – didėja kino kamerų pasiūla (technika pinga), per dešimtmetį atsiranda pigesnės – naudotos kino technikos, įmonių ir organizacijų vadovai pastebi saviveiklinių studijų naudą, mato kino technikos pritaikymo galimybių gamybos procese.
Nemažą įtaką saviveiklinio kino plėtrai Lietuvoje, tame tarpe ir Šiauliuose septintojo dešimtmečio viduryje padarė Lietuvos televizija. Populiarėjant šiai audiovizualinei žiniasklaidos formai, Lietuvos gyventojai aktyviai pirko televizorius (televizorius nuo 1962 metų gamino Šiaulių „Tauro“ televizorių gamykla). Atsirado poreikis rodyti daugiau informacijos iš regionų. Tuo metu tiesioginės televizijos transliacijos buvo atliekamos tik iš televizijos studijos Vilniuje, visi kiti reportažai buvo įrašinėjami į kino juostą (magnetinė juosta televiziniams įrašams dar nebuvo naudojama). Televizijos reportažams buvo naudojama vidutinio pločio 16mm. kino juosta. Ta pati juosta buvo naudojama ir mėgėjiškame kine. Tokia juosta buvo parduodama ir foto prekių parduotuvėse visoje Lietuvoje. Todėl televizijos žinių kūrėjai nusprendė į pagalbą pasitelkti kino mėgėjus. Žinias ir informaciją iš regionų siuntė saviveiklinio kino atstovai. Redaktoriai formuodavo užduotis, tačiau temą galėjo pasiūlyti ir pats kino mėgėjas.
Kaip teigia amžininkai – televizijos siužetų filmavimas buvo tikra aukso gysla. Kino mėgėjui reikėjo turėti kino kamerą ir ritinėlį kino juostos. Ryškinimu rūpinosi televizija (LTV turėjo specialią kino juostų ryškinimo mašiną, tuo tarpu kino mėgėjams kino juostas tekdavo ryškinti rankiniu būdu).
Nufilmavus vieną televizijos siužetą, brangi kamera atsipirkdavo – pinigus mokėdavo ir televizija ir dėkingas siužeto herojus. Televizijos siužetas per vienintele televizija buvo tokia lygio reklama, kad dabar tai sunku suvokti. Jei tave parodė per vakaro žinias – apie tave žino visa Lietuva, nuo vaiko iki senolio (aišku su sąlyga jei pas senolį yra elektra ir televizorius). Operatorius tapdavo labai svarbiu asmeniu mieste, juk televizijos dėmesio norėjo įvairių įstaigų, gamyklų, fabrikų vadovai, kolūkių pirmininkai, pasirengę apipilti kino operatorių deficitine produkcija nuo galvos iki kojų. Neretai provincijos kino operatorius imdavo piktnaudžiauti savo padėtimi. Iš senųjų Šiaulių kino mėgėjų yra tekę girdėti įvairiausių (kartais ne pačių gražiausių) istorijų šia tema. Būdavo net ir kuriozinių situacijų – viename Šiaulių apskrities provincijos miestelyje naujos gamyklos atidarymas vyko du kartus, kadangi operatorius pavėlavo. Dabar tai būtų nesuvokiamas dalykas, o tada visi išsirikiavo (pionieriai, orkestras, veteranai, valdžios atstovai, statybininkai ir t.t.) ir atidarymo ceremonija buvo pakartota.
Toks kino mėgėjų paspinigavimas tęsėsi maždaug iki 1970-ųjų. Tada buvo nuspręsta kurti profesionalius korespondentų punktus didžiosiose Lietuvos miestuose.
Norint geriau koordinuoti, organizuoti, o tuo pačiu ir kontroliuoti aktyviai augantį kino saviveiklininkų judėjimą Lietuvoje 1966-aisiais metais įsteigta Lietuvos kino mėgėjų draugija.
Iš LKMS metraščio:
Remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1966 metų liepos 30 dienos nutarimu Nr. 329 „Dėl siaurajuostės kinematografijos vystymo ir jos panaudojimo mokymo reikalams bei politinio švietimo darbui“, pritarta Valstybinio kinematografijos komiteto ir kino mėgėjų pasiūlymui įsteigti Lietuvos TSR kino mėgėjų draugiją, veikiančią ūkiskaitiniais pagrindais. Nutarimu patvirtinti draugijos įstatai, etatų sąrašas bei mokos fondas. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas buvo įpareigotas suteikti draugijos valdybai patalpas kūrybiniam bei metodiniam darbui. Šį naujai įkurta struktūra suvienijo kino mėgėjus. Stambiausiuose respublikos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) buvo įsteigti LKMD skyriai, kurių tikslas – dalykiškai ir operatyviai teikti visokeriopą paramą ir individualiems kino mėgėjams, ir kino mėgėjų kolektyvams.
1968-asiais Šiauliuose įkurtas draugijos skyrius. Pirmuoju vadovu paskirtas Algimantas Bielskus.
IŠVADOS
Apžvelgiant ankstyvąjį Šiaulių kino raidos etapą, galima teigti, kad Šiauliai nebuvo išskirtinis Lietuvos miestas. Kino raida buvo panaši visoje respublikoje (išskyrus Vilnių). Šiauliai šiek tiek atsiliko nuo Kauno ir Panevėžio, kino saviveiklos populiarumas buvo panašus Klaipėdoje, bei lenkė Alytų, Marijampolę, Tauragę.
Saviveiklinio kino plėtrą lėmė techninės galimybės. Vystymąsi stabdė intelektualinių resursų stoka (tuo metu Šiauliai buvo darbininkų miestas). Lyginant su kitais to meto Lietuvos kino saviveiklininkų sambūriais Šauliuose trūko scenaristų, režisierių. Tai sąlygojo dokumentikos žanro dominavimą, šiauliečiai apsiribodavo įvykiu stebėjimu bei fiksavimu (tik Šiaulių pedagoginis institutas, dėl savo intelektinio potencialo, turėjo galimybe rengti sudėtingesnius audiovizualinius kūrinius, su tekstais, scenarijumi ir režisūra). Tuo tarpu Kauno ir Vilniaus saviveiklininkų kūryboje matome daugiau vaidybinio kino, Kaune ir Panevėžyje sparčiai vystosi animacijos žanras.
Lyginant su sekančiais dviem dešimtmečiais saviveiklinis kinas Šiauliuose 1958-1968m. atrodė gana kukliai. Todėl Lietuvos kino mėgėjų draugijos Šiaulių skyriaus įkūrimas buvo ženklus kino vystymosi postūmis Šiauliuose.
